Kaip svarbu prisiliesti prie to, kas kiekvienam lietuviui sakralu – užlipti ant savo kalno, šventkalniu ar piliakalniu vadinamo, ledynų sunešto, milžinų ar protėvių supilto, krauju pamaitinto. Pagarbiai užlipti ant savojo kalno, kad ranka dangų pasiekti, akis paganyti kur Lietuva vešliai žaliuoja, o Vytis šuolyje sustingsta. O vakarėjant, susiburti draugėn, kad sutartinės ir giesmė tiesiai į dangų kiltų, o bendrystė širdį virpintų.
Į penktąjį žygį dviračiais išsiruošė 15 mėgėjų minti pedalus ir neišdildomų įspūdžių pasisemti. Tradiciškai prieš žygį jauname Saugų parke jie pasodino medelį – plačialapę liepą, kaip duoklę savajam kraštui, ir pajudėjo suplanuotu maršrutu. 30 kilometrų maršrutas vedė iš Saugų į Norkaičių dvarą, Paičių mišką, Žakainių piliakalnį, aplankant Gardamo bažnyčią, Ramučių tvenkinį, Eidaičių ir Barvų piliakalnius, užsukant į Lapynų dvarą ir kapinaites, susitinkant su vietos bendruomene ir grįžtant į Saugas. Vietovių istorijas pasakojo saugiškis Juozas Kaminskas, vyriausias amžiumi žygeivis, pedalus mynęs su viešnagėn atvykusia anūke, jauniausia žygeive. Pakeliui buvo netikėti ir smagūs susitikimai su vietos gyventojais ir net jų ant ugnies virtas gardžiausias plovas! Žygeiviai svetingai buvo priimti Lapynų seniūnaitės Eglės Paulauskienės, susitinkant su seniūnaitijos kaimų bendruomene. Grįždami užsuko prakaitą nuplauti ir kūną atgaivinti Bružų ežeriuke.
Vakare dviratininkus pasitiko bendruomenė „Saugų artuma“. Atsikvėpę bei užkandę, keliauninkai ir būrys susirinkusių draugėn saugiškių, sustojo Tautiškai giesmei, kuri sutartinai suskambėjo su „Vakarės“ dainininkėmis.
