Vilkyčiuose – kūrybinis skambesys su Perkūno prieskoniais

Pirmieji plenerai „Vilko pėdomis“ užgimė kaip šiaudinių skulptūrų kūrybos plenerai, bet kasmet virsmas liejosi vis platesne kūrybine banga. Nors šiaudinių skulptūrų kūrimo procesas išlieka pagrindiniu renginio kamienu, tačiau dabar šalia šiaudo atsiranda medis ir akmuo, tapyba ant gamtinių paviršių, kūryba iš žolynų, šakų. Visa tai ir dar daugiau nenuspėjamų kelių veriasi plenere Vilkyčiuose, kūrybinio proceso metu.

Kūryba truko 3 paras

11-tąjį kartą kūrybinei bendrystei visi norintys buvo pakviesti į Vilkyčius, ieškoti ir rasti skambesį gamtoje, šiaudo stiebe, akmens paslaptyje, medžio subtilume, tapyboje.

Kūrybinis procesas truko tris pačias karščiausias birželio mėnesio paras. Jų metu vyko paskaitos apie istoriją, sveikatos darną, dvasingumą, maistas buvo ruošiamas tik ant ugnies, o gyvenama palapinėse. Vyko gyvos muzikos koncertai, pavakarojimai prie laužo su dainomis bei šokiais ir jokių svaigalų. Pasak plenero sumanytojo, organizatoriaus, tautodailininko, kalvio ir baltų kultūros puoselėtojo Dariaus Viliaus, tik blaivus protas gali kurti darną ir vesti keliu aukštyn.

Baigiamajame renginyje dalyvavusi Šilutės rajono savivaldybės vicemerė Daiva Žebelienė pasidžiaugė, kad kasmet yra sukuriama kažkas naujo ir padėkojo visiems, palaikantiems D. Viliaus iniciatyvą.

Plenero metu užgimė ne tik saugiškio Donato Jauniaus mediniai kaukai, bet ir medžio drožėjo iš Tauragės Nerijaus Alšausko dvi medžio skulptūros – „Perkūnas“ ir „Vilkė su vilkiukais“. Donatas be medinukų, pasidarbavo ir su akmeniu, įprasminęs jame praeities ženklą.

Pasak plenero sielos Dariaus, nuo pirmojo susibūrimo, visi atvykstantys dalyviai yra vienaip ar kitaip ištikimi savo prigimčiai. Todėl kaip ir iki šiol buvusiuose pleneruose, ir šiame ieškota šiam kraštui artimo, baltiškos pasaulėžiūros pajautimo, tos giliausios savo šaknies, per kurią maitinasi mūsų dvasios medis, per kurią semiamasi jėgų, per kurią užgimstama. Per etno simbolius, tautinius raštus, ženklus, totemines išraiškas buvo plėtojama kūrėjiška mintis, kaip dainoje ar sakmėje sudėta, taip mumyse užaugusi visų, prieš mus buvusių protėvių patirtis.

Plenere dalyvavo 17 kūrėjų, kurie organizatorių buvo apdovanoti padėkos raštais ir simboliniais atminimo ženkliukais.

Ieškota perkūniškosios dvasios

Darius įsitikinęs, kad kūryba leidžia priartėti, padėdama surasti raktus į tą beribį mūsų krašto dvasinį dangų. Šių metų plenero tema – UGNIS-PERKŪNAS. Todėl viso plenero metu ieškota kūryboje Perkūniškosios dvasios. Vienos iš supančių stichijų, kuri neatsiejama nuo mūsų kiekvieno prigimties, galinčios atskleisti savo išmonę per kūrybines formas, ieškojimus, pažinimus. Be mažiausios abejonės, tas Perkūno šauksmas, kaip atliepimas, griausmais ir žaibais vainikavo šventę.

Kurti galime visi, taip kaip gebame vaikščioti, kalbėti ar duoną kramtyti. Kūryboje nebūtinas profesionalumas, kūrybiniame procese ir ieškojimuose gimsta didžiausi stebuklai, o „atrišus“ save nuo minties „aš nemoku“, tampama tiesiog įgaliu kurti ir sukurti.

11-tasis Perkūniškasis pleneras „Vilko pėdomis“ dovanojo bendrystę, naujas pažintis, potyrius, o jauname Vilkyčių parke paliko kūrybinį skambesį ir kitų metų laukimą.