90 metų mokyklai – nemaža istorijos juosta. Joje dirbantiems ir dirbusiems mokytojams, buvusiems ir esamiems mokiniams šis laiko tarpas – pilnas brangių atsiminimų.
Devynias dešimtis metų šiemet suskaičiavo Žemaičių Naumiesčio gimnazija ir šeštadienį visus pakvietė į jubiliejinį renginį.
Širdis virpino graudulys
Nuo ryto naumiestiškiai, o kai kas – jau tik Žemaičių Naumiesčio svečiai, skubėjo į pirmąją pamoką, kuri vyko bažnyčioje. Padedami klebono Kazimiero Lesčiausko, susirinkusieji mokėsi svarbiausio dalyko – kaip išlikti tikrais mokytojais ir mokiniais. Vėliau visas būrys šventiškai nusiteikusių „mokinių” patraukė į gimnaziją, kuri tą rytą tarsi atgijo iš naujo.
Laiptais aidėjo ne vieno čia besimokančio ir jau seniai mokyklą baigusio žingsnių aidas. Skubėjo sveikintis buvę klasės draugai, vieni kitiems rankas tiesė buvę auklėtiniai ir mokytojai. Tiek vienų, tiek kitų veiduose žydėjo šypsenos, buvę mokiniai negalėjo atsistebėti, kaip šauniai atrodo jų buvę mokytojai.
„Atrodo, nesikeičiate, esate tokie jauni, kokie ir buvote. Štai ką daro darbas su jaunimu„ – šypsojosi ne vienas.
Kiekvienam mokyklos svečiui buvo aprodytas kiekvienas kampelis. Buvo galima pasigrožėti batikos ir tautodailės darbų parodomis, įvertinti tapytojo, molbertinės tapybos restauratoriaus, buvusio mokinio Alvydo Mandeikos kūrybą, užsukti į sporto trofėjais apkrautą kabinetą arba mokyklos istorijos muziejų, kur viską aprodė ir papasakojo muziejaus vadovė Zofija Freitakienė.
Gaila, tačiau kai kurie buvę mokyklos auklėtiniai sutiko ne visus buvusius klasės draugus ir mylimus mokytojus. Daugelis jų prisiminti, už juos pasimelsta šv. Mišių metu.
Linkėjimų ir dovanų jūra
Oficialiame minėjime lyg iš gausybės rago pasipylė sveikinimai ir linkėjimai. Gražių žodžių ir prasmingų linkėjimų negailėjo Žemaičių Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas, Savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistė Nijolė Petkevičienė, buvę mokiniai, projekto „Drąsinkime ateitį“ dalyviai – žurnalistas Stasys Mėlinauskas, Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) viceprezidentas Rimantas Cibauskas, chormeisterė ir kompozitorė Sonata Tamašauskaitė – Petkienė, humanitarinių mokslų daktarė Ilona Čiužauskaitė.
Projekto narių gretas papildė dar vienas buvęs mokinys – UAB „Žaliasis namas“ komercijos direktorius Petras Eimantas. Jis pasižadėjo įgyvendinti kelis mokytojų sumanytus ir surašytus pažadus. Vienas jų – esant galimybei ir turint pinigų, pastatyti naują mokyklą.
O žurnalistas S.Mėlinauskas linkėjo, kad šioje gimnazijoje niekada nenuskambėtų žodis „amen“.
Tarp sveikinimų ir kalbų koncertavo gimnazijos auklėtiniai – šoko, dainavo, brazdino gitaromis.
Gimnazijos direktoriui Liudviku Geniui beliko tik džiaugtis, kad vadovauja tokiam šauniam pedagogų, kitų darbuotojų ir mokinių kolektyvui. Šventės metu jis įteikė pluoštą padėkų, tačiau vėliau prisipažino, kad buvo labai sunku išskirti, ką apdovanoti, nes visi yra verti padėkos.
Pamirštos neliko ir gražios, gausios naumiestiškių šeimos, kurios savo atžalų auklėjimą patikėjo šios mokymo įstaigos pedagogams.
Pačiam gimnazijos vadovui irgi ne vieną dovaną teko priimti. Ko gero, gražiausiai atrodė milžiniška mokyklos – darželio kolektyvo staigmena – gėlė, įteikta drauge su nuoširdžiausiais sveikinimais ir linkėjimais.
Buvusių mokinių padėkos
„Gaila, kad ne aš baigiau šią mokyklą, arba, kad aš baigiau ne šią mokyklą“, – tardamas žodį visus sėdinčius salėje prajuokino tėvų komiteto pirmininkas Vladas Maraula. Visus 11 savo vaikų šios gimnazijos globai patikėjęs tėtis neslėpė, kad jam svarbu, jog čia jaunimas mokomas ne vien skaityti, skaičiuoti.
„Noriu padėkoti, kad jūs mokote mūsų atžalas būti gerais žmonėmis“, – pedagogams dėkojo V.Maraula.
Už patarimus iškylant sudėtingoms situacijoms buvusiems mokytojams dėkojo ir verslininkas Nerijus Budreckas. Pasak jo, sėdint mokyklos suole dažnai atrodydavo, kad žinai daugiau nei mokytojas, esi gudresnis, labiau patyręs, tačiau užvėręs mokyklos duris supratai, kad teisūs buvo mokytojai.
„Atsiminėm, ką reiškia pasakymai, kad puikybė ir geras žmogus nėra vienas ir tas pats, kad gyvenime, kaip ir literatūros kūriny, nėra nesvarbių veikėjų. Atsiprašome, kad supratimas ir dėkingumas atėjo daug vėliau. Reikėjo iš karto pasakyti ačiū už patarimą, žodį“, – kalbėdamas savo ir bendraklasių vardu dėkojo N.Budreckas.
Tautodailininkė Teresė Leciūtė – Lorenčienė, prisiminusi save, besimokančią ten, kur dabar įkurtas Žemaičių Naumiesčio muziejus, prabilo eilėmis. Liejosi žodžiai apie buvusius mokytojus, mažą mokyklėlę – tokią, kokia liko prisiminimuose. Tačiau ne tik už gražias eiles susirinkusieji dėkojo T.Leciūtei – Lorenčienei. Plojimai pasipylė ir tada, kai moteris prisipažino, kad visos trys jos dukterys pasuko mokytojavimo keliu, šiuos mokslus kremta ir sūnus.
Apsilankė buvę direktoriai
Įdomu buvo pasiklausyti ir buvusių mokyklos vadovų Algimanto Zybarto ir Jono Kleišmano prisiminimų. A.Zybartas juokėsi, kad vadovauti mokyklai jam buvo pasiūlyta sulaukus 25-erių, tad daugelis kolegų mokytojų buvo gerokai vyresni. Tačiau darbas mokykloje vyko sklandžiai. Direktorius mėgo dainuoti, šokti, tad mokyklos bendruomenė – tiek mokytojai, tiek mokiniai – vakarais nenuobodžiaudavo. Pastatyta daug spektaklių, surengta nemažai renginių.
J.Kleišmanas pasakojo, kad su žmona Ona, taip pat buvusia šios mokyklos mokytoja, Žemaičių Naumiestyje dirbę nuo 1959 iki 1966 m.
„Atvažiavome jauni, dar tik baigę institutą, pilni entuziazmo“, – prisiminė jis. Svečias džiaugėsi mokyklos ir bažnyčios bendryste, jį sužavėjo šv. Mišių už mokinius, tėvus ir mokytojus metu giedojęs mokinių choras ir kunigo K.Lesčiausko pamokslas.
Suvienyti bendros nuotaikos, susikibę už rankų, baigiant renginį visi susirinkusieji sudainavo smagią dainą, smaguriavo suruoštomis vaišėmis.
Gimnazijos kieme direktorius L.Genys, naujasis projekto „Drąsinkime ateitį“ narys P.Eimantas ir du abiturientai pasodino ąžuolą. Šventės kulminacija tapo į dangų paleisti margaspalviai balionai – su visais garsiai ir mintyse išsakytais linkėjimais gimnazijos bendruomenei.