Tai bus tikrai ypatinga proga pasidžiaugti ne tik Lietuvai, Mažosios Lietuvos regionui, bet ir Saugų kraštui.
Apie „Aušrą“
XIX amžiaus antroji pusė – spaudos draudimas Didžiojoje Lietuvoje. Knygnešystės fenomenas. Lingvistai ir mokslininkai lietuvių kalbą laikė mirštančia, geriausiu atveju davė jai kelias dešimtis metų. Jie tyrinėjo kalbą, kurios perspektyva netikėjo.
Dar prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį, bet nebuvo pakankamai jėgų ir valdžios leidimo. 1882 m. dr. Jonas Basanavičius su Jurgiu Zauerveinu pradėjo tartis dėl lietuvių mokslo draugijos įkūrimo, kuri leistų ir laikraštį. Tačiau buvo įsteigtas tik laikraštis.
„Aušra“ nebuvo pirmasis lietuviškas laikraštis, bet nuo jos prasidėjo mūsų nacionalinis atgimimas. Tai buvo tas laikraštis, iš esmės supurtęs visuomenę ir atkreipęs dėmesį į tai, kad be tautos pastangų nei kalba, nei tauta neišliks.
„Aušros“ sumanytojai – Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Ernestas Vejeris, Jurgis Mikšas ir kiti ilgai susirašinėjo, kol realizavo sumanymą leisti simboliniu pavadinimu laikraštį „Aušra“. Žmonės, kurie leido „Aušrą“, tai darė siekdami išsaugoti kalbą ir tautą, tai buvo mūsų nacionalinio atgimimo ištakos. Tad natūralu, kad „Aušra“ (nenuvertinant ir kitų leidinių reikšmės) nusipelno teisės būti perleista.
„Aušra“ („Auszra“) – pirmasis mėnesinis visuomeninis politinis ir literatūrinis lietuvių laikraštis lotynišku raidynu, leistas nuo 1883 m. kovo iki 1886 m. birželio Ragainėje ir Tilžėje. Leido aušrininkai, išėjo 40 numerių, sujungtų į 29 sąsiuvinius (buvo dvigubų ir trigubų numerių). Visas „Aušros“ komplektas turi 1331 puslapį, tiražas – apie 1000 egz. Nelegaliai „Aušra“ platinta Lietuvoje ir tuose Rusijos imperijos miestuose, kur gyveno lietuvių inteligentija, daugelio dvasininkų drausta gabenti ir platinti.
„Aušra“ – švietėjiškas, pasaulietinio pobūdžio liberalinis leidinys, propagavęs Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę savigarbą ir savimonę, smerkęs lietuvių sulenkėjimą, carinę ir kitokią prievartinės lietuvių asimiliacijos politiką, reikalavęs sulyginti lietuvių tautos teises su kitų Rusijos imperijos tautų teisėmis, panaikinti luomus, lietuviškos spaudos draudimą ir kurti lietuviškas mokyklas.
„Aušra“ daug nusipelnė, ugdydama bendrinę lietuvių kalbą, skelbdama grožinės literatūros, ypač poezijos, kūrinius, publikuodama Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, kitų rašytojų kūrybą.
„Aušra“ buvo spausdinama Albano-Kybelkos spaustuvėje Ragainėje, kurioje Jurgis Mikšas mokėsi raidžių rinkėjo amato. Kadangi spaustuvė buvo prastoka, laikraščio spausdinimas užsitęsdavo. Pirmasis numeris, kuriam medžiagą surinko ir spaudai paruošė pats dr. J. Basanavičius, turėjo išeiti sausį tačiau pasirodė balandžio pradžioje.
J. Mikšas dėmesį į save atkreipė 1882 metais publikacijomis „Lietuviškoje ceitungoje“, kritikavęs vokiečių vykdomą nutautinimo politiką bei tautinių mažumų priespaudą. Tikėtina, kad tai ir lėmė, jog kartu su vyresniais kolegomis jis tapo „Aušros“ iniciatoriais ir pirmaisiais finansuotojais. Jais taip pat buvo dr. J. Basanavičius, Martynas Šernius, Andrius Vištelis-Višteliauskas.
M. Šerniui pasiūlius Prūsijoje leisti Didžiajai Lietuvai skirtą laikraštį „Aušra“, o redaktoriumi – J. Mikšą, pastarajam buvo patikėtos „Aušros“ techninio redaktoriaus pareigos. J. Mikšui teko rinkti medžiagą, ją tvarkyti ir rengti spaudai, kaupti lėšas, ieškoti prenumeratorių, rūpintis leidimu ir platinimu. Tai buvo sudėtingas darbas.
Pirmojo numerio leidėju pasirašė J. Basanavičius. „Aušrą“ redagavo J. Basanavičius, J. Mikšas, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus ir Juozas Andziulaitis-Kalnėnas.
Džiugu, kad 2023 metais „Aušra“ vėl nušvis visa savo esybe, kad ją galės pažinti visi besidomintys, akademinė visuomenė, moksleiviai.
Apie J. Mikšą
Apie J. Mikšą žino nedaugelis „Aušros” gerbėjų. Jo vardas turėtų būti minimas šalia J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, J. Zauerveino, A. Vištelio-Višteliausko.
Anot profesoriaus Domo Kauno, monografijos „Aušrininkas” (1996) autoriaus, „Vieniems prabėgę metai dosniai atsidėkojo skambiais patriarchų vardais ir iškiliais įrašais paminklų monumentuose, kitiems, be kurių nebūtų buvę nei tos pačios „Aušros“, nei aušrininkų, lėmė nežinią ir abejingumą. (…) J. Mikšas nebuvo gimęs po laiminga žvaigžde“.
J. Mikšas gimė ir augo Prūsijos karalystės užkampyje – Mažosios Lietuvos Virkytų kaime (dab. Švėkšnos seniūnija), apie 5 km nuo Saugų, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos paribyje. Tėvai – Kristupas Mikšas ir Elzė Miklovaitytė nenutautėję šviesuoliai, supratę lietuvybės ir mokslo vertę. Tėvų namuose buvo lietuviškų knygų, jie prenumeravo Mažojoje Lietuvoje ėjusius lietuviškus laikraščius, šeimoje buvo gyva lietuviška dvasia. Tėvai netrukdė sūnaus pasirinktam gyvenimo keliui – kovai už lietuvybę, Jurgis į tautinę veiklą įsitraukė anksti. J. Mikšas iš pradžių lankė Virkytų pradžios mokyklą, 1872-1879 m. – Tilžės gimnaziją, kurios nebaigė.
J. Mikšą viliojo spaustuvininko darbas, jis svajojo apie nuosavą spaustuvę, kuri taptų jo pragyvenimo šaltiniu. Galimybė įsigyti spaustuvę atsirado, kai jis gavo jam priklausančią tėviškės dalį – 10 000 markių. 1885 m. antrojoje pusėje J. Mikšas Tilžėje tokią spaustuvę įsigijo, 1885 m. 9 „Aušros“ numeris jau atspausdintas J. Mikšo spaustuvėje. Pagerėjo „Aušros“ išvaizda, iliustracijos, į pirmuosius numerius buvo dedamos meniškos įklijos.
Pagerėjus spaudos kokybei padidėjo savikaina. Teko kelti prenumeratos kainą, už ką daug kas J. Mikšui priekaištavo, mažėjo prenumeratorių, „Aušra“ tapo nuostolinga, nuostolius teko dengti iš savo kišenės. Nors leidyba buvo nuostolinga, redaktorius toliau rūpinosi leidinio išvaizda ir turiniu.
1885 m. paskutinieji 4 „Aušros“ numeriai J. Mikšui kainavo 500 markių. Mecenatų nebuvo. Tik mažą tiražo dalį pavykus parduoti ištiko finansinė krizė. Augant skoloms J. Mikšo spaustuvė gyvavo 5 mėnesius. Be periodikos, įvairiems leidėjams spaustuvėje buvo atspausdinti 23 spaudiniai. Pats Jurgis savo lėšomis išleido apie 12 spaudinių: kultūrinio, istorinio ir grožinio turinio knygų, 1886 m. „Aušros“ kalendorių, lietuvių kalbos vadovėlį ir kt. Liepos 19 d. įvykusios varžytinėse J. Mikšas prarado viską, kartu – tikėjimą artimu ir jaunatvišką optimizmą. Tai skaudžiai paveikė ne tik jo likusį gyvenimą, bet ir tautinį sąjūdį – žlugo ir „Aušra”. Jonas liko apšmeižtas, sukompromituotas, be pragyvenimo šaltinio.
Kurį laiką J. Mikšas neturėjo darbo, vėliau darbą rado Tilžės teisme. Visą gyvenimą jį slėgė skolų našta, nuo kurių nebėgo ir sąžiningai mokėjo. 1892 m. jis persikėlė gyventi į Labguvą (Rusijos Kaliningrado sritis). Būdamas teismo valdininku žinojo vokiškus įstatymus ir parengė reikšmingą darbą, tvirtai įėjusį į lietuviškos knygos istoriją – iš vokiečių kalbos išvertė teisinių dokumentų sudarymo vadovą, kuris atpigino teisinių dokumentų sudarymą lietuvininkams.
J. Mikšui likimas skyrė 41 gyvenimo metus. Jo žemiškoji būtis paženklinta dideliu pasiaukojamu darbu, įvardintu „Aušra“. 1903 m. gegužės 1 d. J. Mikšas netikėtai mirė. Nėra žinių, kas dalyvavo šviesuolio laidotuvėse ir kur jis palaidotas, Lietuvoje neaptikta ir jokių jo giminių pėdsakų. Spėjama, kad jų galėtų būti Vokietijoje.
Vienas ryškiausių „Aušros“ redaktorių – J. Mikšas, priklauso prie lietuvių kultūros veikėjų, nesulaukusių Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės Nepriklausomybės paskelbimo. Jo pilietinei brandai įtakos turėjo „Lietuviškos ceitungos“ dvasia, ten skelbtos patriotinės publikacijos ir ankstyva pažintis su ano meto lietuvybės veikėjais.
Knygoje „Aušrininkas“ prof. D. Kaunas nupūtė užmaršties dulkes nuo dramatiško „Aušros“ redaktoriaus J. Mikšo asmenybės. Anot autoriaus, Mikšas buvo pirmosiose aušrininkų gretose, XIX amžiaus pabaigoje jo vardas reiškė tą patį, ką ir J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, A. Vištelio ir J. Zauerveino. Apie jo darbus istorikai žino beveik viską, tačiau jo biografijoje daug baltų dėmių. Nežinoma tiksli gimimo data, išsilavinimas, palaidojimo vieta. Profesorius gerokai paplušėjo, kad bent apytikriai užpildytų Mikšo biografijos spragas.
Saugų J. Mikšo vardo mokykla
1998 m. rugpjūtį prof. D. Kaunui pasiūlius, Saugų mokyklai suteiktas lietuvių tautinį atgimimą žadinusio „Aušros“ leidėjo, spaustuvininko, vertėjo, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimo šalininko J. Mikšo (1862–1903) vardas. 1999 m. kovo 19 d. atidengta J. Mikšo atminimo lenta, ši diena laikoma ir mokyklos muziejaus įkūrimo data.
Mokyklos ir gyvenvietės bendruomenė organizuoja konferencijas, kad primintų kuo mūsų kraštui ir visai Lietuvai yra nusipelnęs šis visuomenės veikėjas. Moksleiviai ruošia ir skaito pranešimus apie J. Mikšo veiklą, indėlį į „Aušrą“. Dažnas mokyklos svečias prof. D. Kaunas vadinamas mokyklos vardo krikštatėviu.
Nuo 2017 m. kasmet J. Mikšo gimtadienio proga, mokykloje vyksta apdovanojimai „Aušros pakylėti“ – bendruomenė už ypatingus nuopelnus mokyklai apdovanoja 4 nominantus. Pedagogas, mokinys, tėvų atstovas ir mokyklos personalo darbuotojas yra renkami slaptu balsavimu, nominantai apdovanojami vardiniu suvenyru – stiklo graviūra.