Rugpjūčio 15-oji, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, ir sykiu Žolinė – žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė. Taisyklių, kaip švęsti, nėra – tai priklauso nuo bendruomenės temperamento, vaizduotės ir papročių.
Marijos Dangun Ėmimo šventė yra seniausia ir garbingiausia iš visų Dievo Motinos garbei skirtų švenčių. Lietuvoje ji vadinama Žoline, nes nuo seniausių krikščionybės laikų gyvuoja paprotys šią dieną Bažnyčioje šventinti laukų žoleles, gėles, augalus. Tikima, kad pašventintos gėlės apsaugo namus nuo perkūno, gaisro, piktųjų dvasių.
Katalikų įsitikinimu, V amžiuje mirusios Marijos kūnas neliko kape, bet buvo sudvasintas ir paimtas į Dangų. Šv. Jonas Damaskietis (m. 780) savo raštuose mini paplitusį pasakojimą, kad apaštalai susirinko į Jeruzalę atsisveikinti su Išganytojo motina prieš Jos mirtį. Po laidotuvių jie budėjo prie Dievo Motinos kapo. Petras, apšviestas Dievo, pareiškė, kad Marija prisikėlė, ir pasiūlė atidaryti Jos karstą. Marijos kūno ten jau nebuvo, o karstas buvo pilnas nuostabiausių gėlių ir žolynų. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“,- taip Jėzaus mokinys apaštalas Jonas aprašė regėjimuose matytą Saulėtąją Moterį – Bažnyčios, kovojančios prieš biblinį slibiną, simbolį.
VII amžiaus istoriniai dokumentai liudija, kad Marijos karstas buvo išsaugotas vėlesniems amžiams Jeruzalėje ir ten rodomas. Marijos Dangun Ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus. Nuo VI a. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventė minima ir Rytų, ir Vakarų bažnyčiose.
Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai ar Žemynai atlikti ir jai patikėdavo subrendusio derliaus aukas. Šia proga susirinkdavo giminės, kaimynai (patarlė sako: „Kas per Žolines neviešės, tas visą gyvenimą nieko neturės“) – pabendraudavo, pasidalydavo džiaugsmais ir rūpesčiais. Ši šventė ypatinga tuo, kad žmogus, turėdamas savo derlių aruoduose, atsigręžia į artimą ir siūlo savo pagalbą.
Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.
Tikėjimai ir papročiai rodo, kad Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnytinė šventė priglobė nemaža to paties metų laikotarpio ikikrikščioniškųjų tradicijų, susijusių su svarbiausių lauko darbų pabaiga, vasaros ir rudens sandūra. Tai rodo ir lietuviškas šventės pavadinimas – Žolinė (Dzūkijoje vadinama Kopūstinė). Būdingiausias šios dienos paprotys – į bažnyčią neštis pašventinti įvairių žolynų, darželio gėlių, daržovių.
Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles (rugiagėles, ramunes, raudonuosius dobilus, aguonas, vėdrynus, čiobrelius, rūtas, diemedžius, linelius, karkliukus, jurginus ir daugybė kitų), vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.
Į Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje į ją dėdavo piktdagį (jis simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks piktžolės. Per iškilmingas Žolinės atlaidų mišias giedama Marijos garbinimo giesmė Magnifika.
Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius., užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą Žolinių arbatą.
Pašventinta puokštė (kaimo žmonės atneša pašventinti naujojo derliaus gėrybes ir žolynus) laikoma pagarbiai, ji sudžiovinama ir užkišama namuose (kaimo gryčioje) už šventųjų paveikslo. Išdžiūvusios puokštės naudojamos užėjus perkūnijai, žmogui ar gyvuliui susirgus ja smilkomi namai, taip pat nuo maro, bado, gaisro bei kitų negandų. Pavyzdžiui, vos nugriaudėjus perkūnijai, ne tik smilkinama žolynais, bet ir geriamos jų arbatėlės. Šios žolelės dar buvo dedamos mirusiajam į pagalvę, kad palydėtų sielą į kitą pasaulį.
Kiekvienais metais į Žolinės atlaidus, rengiamus Lietuvos bažnyčiose, suplūsta daugybė žmonių iš tolimiausių šalies vietovių.
Tai padėkos diena, kai valgomos ankstyvosios bulvės ir grybai, uogos (iš jų virtos uogienės), skinami žalumynai salotoms ar kitų valgių Derliaus gėrybėspagardams. Per Žolinę, kaip ir Kūčių vakarą, susirenka visa šeima prie stalo ir vaišinasi 12 patiekalų, pagamintų iš naujojo derliaus grūdų, vaisių ir daržovių. Ant stalo uždegama žvakė, ji nešama aplink valgius ir leidžiama per rankas aplink stalą. Vaišių likučiai atiduodami elgetoms – taip buvo pagerbiami protėviai.
Žolinių arbata (senovinis receptas)
Žolynų vainikėlis iš trijų gysločio žiedkočių, dviejų medetkų ir dalies kraujažolės žiedyno įmetamas į valandą ant silpnos ugnies kaitintą vandenį su smulkiu gintaru – išsiskyrusi gintaro rūgštis sustiprina žolynų poveikį. Skanaus!